Strėvos įgriuva

Jūsų atstumas iki šio objekto

10 min. 10 min. 10 min. 10 min.

Aprašymas

 

 Audiogidas

 

 

 

Strėvos įgriuva, žmonių dar vadinama prasmegduobe arba smegduobe, laikoma Velnio duobės sesute. Tai paslaptinga vieta, apie kurią priverpta nemažai legendų ir pasakojimų. Senovės lietuvių mitologijoje pasakojama, kad čia prasmegusi velnių karčema!

Strėvos įgriuva slypi Aukštadvario regioniniame parke, šalia Strėvos kaimelio esančiame Spindžiaus kraštovaizdžio draustinyje. Įspūdinga augalijos ir gyvūnijos gausa bei įvairovė suteikia draustiniui ypatingą reikšmę ne tik Lietuvos kontekste. Draustinis yra Europos Bendrijos (EB) saugoma „Natura 2000“ teritorija. Trakų miškų urėdija čia vykdo nuolatinę priežiūrą, kad ši valstybinės reikšmės miško teritorija būtų patraukli lankytojams.

Anot mokslininkų, ši dauba yra termokarstinės kilmės dauba, susiformavusi maždaug prieš 18 tūkstančių metų. Traukiantis ledynams sąnašos ir nuosėdos užvertė atskilusį ledo luitą, kuriam ištirpus atsivėrė dubens formos ertmė. Įgriuvos ilgis yra apie 150 metrų, plotis – 100 metrų. Milžiniškų eglių takas veda į 20 metrų gylio duobę. Šalia įgriuvos esanti apžvalgos aikštelė ir ją juosiantis pažintinis pėsčiųjų takas suteikia galimybę apžiūrėti šį gamtos reiškinį iš visų pusių. Beje, aplinkui galima aptikti nemažai nuodingų augalų!

Įsidėmėtina, jog Spindžiaus miške yra viena iš Lietuvos sengirių, besipuikuojanti ilgą amžių pasiekusiais medžiais. Čia stiebiasi aukštos pušys, ąžuolai ir kitų rūšių ilgaamžiai medžiai. Galima aptikti netgi keturių kartų įvairiarūšių medžių. Sengirėje išskirta kertinė miško buveinė, t. y. nepažeistas žmogaus veiklos miško plotas, kur didelė tikimybė sutikti nykstančių, retų augalijos rūšių. Čia yra augalų, saugomų ne tik Lietuvoje, bet ir Europos Bendrijoje.

 

Legendų lobynas

Anot vienos žinomiausių legendų, Strėvos įgriuvos vietoje kadaise stovėjusi karčema, kurioje uliodavę velniai. Vieną pasninko dieną jie esą iškėlė vestuves. Vos pragydus gaidžiams, ėmė ir prasmego karčema su visais joje puotavusiais velniais. Vietiniai gyventojai pasakoja, jog net ir šiomis dienomis kartais iš smegduobės sklinda paslaptingi ir keisti garsai. Šiandien Strėvos įgriuvos dugne tarsi legendos priminimas kyšo medinio namo stogo kraigas. 

Kita legenda byloja apie čia stovėjusioje smuklėje pernelyg dažnai besilankiusį vienos didelės šeimos tėvą. Sykį puotaujantį vyrą suradusi žmona bandė jį parsivesti namo. Kai šis nesutiko, moteris pasipiktino. Pasirodo, jos būta burtininkės! Nusprendusi nubausti lėbaujantį vyrą ir užeigos savininką, išėjo moteris ant kelio ir pasiuntė prakeiksmą. Taip ėmė ir įgriuvo smuklė su visais joje buvusiais.

Taip pat pasakojama, kad kadaise čia stovėjęs didelis kalnas, ant kurio puikavęsi įspūdingi krištolo rūmai. Šiuose gražiuose rūmuose darniai gyveno velniai. Jie buvo pasiskirstę darbus ir kiekvienas žinojo, ką turįs daryti, tardavosi, ką su kuo sukivirčyti ar kam kokį nedorą pokštą iškrėsti. Sykį velniai nepasidaliję valdžia susiriejo tarpusavy. Pamiršo visi savo darbus ir įsivyravo didžiulė betvarkė. Pamatęs nerimstančius velnių ginčus, dievas Perkūnas užsirūstino ir pasiuntė žaibus, kurie ne tik sudaužė prašmatniuosius rūmus, bet ir kiaurai žemę prasmagdino visus velnius. Žmonės kalba, kad gerai įsiklausius dar ir šiandien galima girdėti piktus šūksnius bei kivirčus.

 

Strėva – sravati

Strėvos įgriuvos apylinkėse aptinkama vietovių bei objektų, susijusių su Strėvos pavadinimu. Įdomu, kad žodis strėvayra siejamas su sanskrito žodžiu sravati, reiškiančiu „tekėti, plūsti“. Verta paminėti Strėvos arba Mūro Strėvininkų gyvenvietę, Strėvos piliakalnį, Strėvos upę, kuri tarsi įkūnija minėtą sanskrito žodį sravati. Iš tiesų, Strėvos aukštupys – ypatingo grožio gamtos lobynas, kuriame gausu ežerų ir šaltinių.

Strėva – pelkėta, gana tankia augalija apsupta upė, jungianti apie 20 ežerų. Šaltinių maitinama upė plukdo vandenis rytų link, t. y. prieš tekančią saulę. Toks reiškinys lietuvių tautosakoje simbolizuoja upės sakralumą. Jau nuo senų laikų Strėva buvo laikoma šventa ir ypatinga upe. Vietos gyventojai itin vertinę į ją sutekančių šaltinių vandenį.

 

Žaliasis takas

Šis pažintinis takas vingiuoja šalia Strėvos upės ir žiediniu maršrutu lankytojus veda Spindžio mišku. Jis jungia ne tik Strėvos įgriūvą, bet ir kitus svarbius objektus, ir padeda nepasiklysti šiose mistika dvelkiančiose apylinkėse...

Vienas iš Žaliojo tako siurprizų – Šaltinių kalnelis, iš kurio trykšta net žiemą neužšąlantys šaltinėliai. Tai gana retas gamtos reiškinys, vertingas ne tik gamtiniu, bet ir kultūriniu požiūriu. Visomis kryptimis čiurlenantys vandenėliai maitina Strėvos upę, padeda susiformuoti pelkėms ir liūnams, kurie itin patinka bebrams. 

Senovės liaudies tradicijoje neužšąlantys šaltiniai buvo laikomi šventais, o jų vanduo, tikėta, turįs gydomųjų galių. Pasakojama, kad susirgę apylinkių gyventojai nešdavosi šio vandens į namus, piemenukai juo gydydavę išvargusias kojas.

Išskirtinio dėmesio verta Orchidėjų karalystė. Ant nedidelės kalvelės karaliauja lietuviškų orchidėjų plantacija! Joje prieglobstį yra radę itin jautrūs gegužraibiniai augalai ar plačialapė klumpaitė, kuri saugoma Lietuvoje ir Europos Bendrijoje. 

Lietuvių tautosakoje yra minima, kad senovėje moterys bandę tokias gėles įsiveisti namų sodeliuose, tačiau bergždžiai – šiuos augalus žmonės laiko įnoringais ar net mįslingais. Orchidėjos – „miško gražuolės“ – buvo laikomos magiškomis, jas senolės naudodavo liaudies medicinoje bei būrimams. 


Adresas: Spindžiaus miškas, 700 m nuo magistralinio kelio Nr. A 16 Vilnius–Prienai–Marijampolė, Trakų sen., Trakų r. sav.