Pikeliškių dvaras

Jūsų atstumas iki šio objekto

10 min. 10 min. 10 min. 10 min.

Aprašymas

 

 Audiogidas

 

 

 

Ties senojo Molėtų plento ir aplinkkelio Nemenčinė-Maišiagala-Vievis sankryža stūksantis Pikeliškių kaimelis turi savo puošmeną – dvarą, į kurį nuo pagrindinio kelio veda senų lapuočių medžių alėja. Tai XVIII a. viduryje statyti gana kuklūs klasicistinio stiliaus vieno aukšto rūmai, kuriuos juosia nedidelis parkas su įspūdingais šimtamečiais ąžuolais, beržais, liepomis, klevais...

Žaleso (arba Pikeliškių) ežero šiaurinėje pakrantėje ant nedidelės kalvos stovinti Pikeliškių dvaro sodyba yra pripažinta vietinės reikšmės architektūriniu bei kraštovaizdžio paminklu. 1992 m. ji įtraukta į Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašą.

Apie 16 km nuo Lietuvos sostinės nutolusio dvaro savininku 1930–1934 m. buvo maršalas Juzefas Pilsudskis. Tai buvo vasaros rezidencija, į kurią reikalų tvarkyti dažnai atvykdavo Lenkijos vadovai bei užsienio ministrai. Beje, J. Pilsudskis prie dvaro buvo įrengęs pradžios mokyklą! Po maršalo mirties dvaras neilgai išliko šeimos nuosavybe – 1940 m. jis buvo nacionalizuotas, o po Antrojo pasaulinio karo čia veikė įvairios įstaigos, kolūkio kontora, kaimo šokių salė ir pan.

Šiandien Pikeliškių dvaras yra restauruotas, jame įsikūrusi biblioteka, Vilniaus rajono savivaldybės Centrinės bibliotekos struktūrinis padalinys. Kasmet dvaro sodyboje organizuojama Vilniaus rajono derliaus šventė, čia suburianti daug aplinkinių miestelių gyventojų. Gražiai sutvarkytoje teritorijoje galima švęsti ir privačias šventes.

 

Dvaro sodybos istorija

Rašytiniai duomenys byloja, kad XVIII a. pirmoje pusėje dvaras priklausė Smolensko sargybininkui Jonui Meduneckui, vėliau – Vilniaus Šv. Jurgio kanauninkų vienuolynui, Medunecko giminaičiams. Labai storos dvaro sienos ir milžiniški krosnių kokliai liudija, kad dvaras galėjo būti pradėtas statyti XVIII a. viduryje. Yra duomenų, jog vienu metu dvaro teritorija priklausė bajorų Pisankų giminei.

Pikeliškių rūmai gana kuklūs, jų puošyba subtili ir saikinga. Pagrindinį statinio įėjimą žymi toskaninių kolonų portikas. Nuo pietinės verandos nedidelė laiptų alėja veda link ežero. Aplink dvarą esanti parko teritorija greičiausiai buvo suformuota XIX a. pradžioje, klasicizmo laikotarpiu.

Įdomu tai, kad Pikeliškių dvaro savininkai nedalyvavo 1831 bei 1863 metų sukilimuose ir taip išvengė dvaro sodybos sekvestracijos (sekvestras – vienas iš valstybinės nuosavybės kūrimo būdų, kai dvarai yra apmatuojami, aprašomi ir jiems uždedamas tam tikras draudimas ar apribojimas).

1930 metais dvarą įsigijo Aleksandra ir Juzefas Pilsudskiai, mat ordino „Virtuti Militari“ kavalieriams buvo pripažinta teisė gauti nedidelį dvarą. Šį ordiną turėjo ne tik maršalas Pilsudskis, tuometinis Lenkijos valstybės vadovas, bet ir jo žmona Aleksandra, todėl jiems buvo leista įsigyti ypač didelę valdą. Ją tuo metu sudarė 35 ha ariamos žemės, 25 ha pievų bei 73 ha ežero.

Pilsudskiai itin mėgo Pikeliškių dvarą. Jiems atitekusių rūmų būklė buvo gana prasta, tad buvo padarytas didelis remontas. Į dvaro sodybos kompleksą be pagrindinių rūmų bei juos juosiančio parko taip pat įėjo arklidės. Nors dabar tėra išlikusios šio statinio liekanos, šiandien šalia dvaro įrengtame aptvare lankytojai gali pasigrožėti čia laikomais žirgais.

 

Juzefas Pilsudskis

Juzefas Pilsudskis gimė 1867 m. gruodžio 5 d. Zalavo dvare, Švenčionių rajone. Jis buvo ketvirtas iš dvylikos vaikų. Pilsudskiai, kaip būdinga ir kitoms senosios Lenkijos ir Lietuvos valstybės kilmingųjų šeimoms, vaikus ugdė meilės praeičiai ir patriotizmo dvasia.

Pasak istorikų, LDK bajorų Pilsudskių giminės istorija buvo gana tipiška, jie visiškai polonizavosi, nekalbėjo lietuviškai ir troško Lietuvos sąjungos su Lenkija. Tačiau jų negalima vadinti tikrais lenkais, veikiau gente lituanus natione polonus (lietuvių kilmės lenkų tautybės).

Vilniuje baigęs gimnaziją J. Pilsudskis išvyko į Charkovo universitetą studijuoti medicinos. Ten susidomėjo revoliucinėmis judėjimo „Narodnaja Volia“ („Žmonių valia“) idėjomis ir pradėjo socialistinę veiklą, dėl ko buvo išmestas iš universiteto ir penkeriems metams ištremtas į Sibirą.

Juzefas Pilsudskis buvo prieštaringa asmenybė, kaip ir prieštaringi jo žodžiai ir darbai politinėje sferoje. Aktyviai siekdamas Lietuvos ir Lenkijos suvienijimo, sakoma, tik sugadino šių valstybių tarpusavio santykius. 1920 m. Pilsudskis inscenizavo Vilniaus krašto sukilimą, per kurį užėmė ir prie Lenkijos prijungė beveik trečdalį Lietuvos teritorijos, įskaitant Vilnių. Tais pačiais metais jam buvo įteikta Pirmojo Lenkijos maršalo lazda. Pilsudskis turėjo nemažai ambicingų ir planų, kurių niekada neįgyvendino. Vienas tokių – suburti stiprią Vidurio bei Rytų Europos karinę sąjungą (Intermarium). Iš 9 tuometinių valstybių sudaryta sąjunga, anot maršalo, būtų galėjusi pasipriešinti dviem nenuspėjamoms kaimynėms – Sovietų Sąjungai ir Vokietijai.

Pilsudskis buvo palaidotas 1935 m. Vavelyje, Krokuvoje, Greta Lenkijos ir Lietuvos valstybės karalių bei kitų žymių veikėjų, o jo širdis – paties pageidavimu – Rasų kapinėse, Vilniuje, jo jaunystės mieste. 


Adresas: Pikeliškių k., Riešės sen., Vilniaus r.