Aprašymas
.png) |
Juodšiliuose, apie 17 km atstumu nuo Lietuvos sostinės Vilniaus pietų kryptimi nutolusioje gyvenvietėje, stūkso palaimintojo Mykolo Sopočkos titulu konsekruota bažnyčia. Tai pirmoji ne tik Lietuvoje, bet visame pasaulyje bažnyčia, pavesta šio palaimintojo globai.
Kunigas Mykolas Sopočka priklauso su Vilniaus istorija susijusių garsių asmenybių gretoms ir Bažnyčios šventųjų bei palaimintųjų (šv. Kazimieras, šv. Andrius Bobola, šv. Juozapatas Kuncevičius, šv. Rapolas Kalinauskas, pal. Jurgis Matulaitis ir šv. Faustina), kurie paliko pėdsakus šiame mieste, gretoms. Jis buvo Vilniaus arkivyskupijos kunigas, tuometinio Stepono Batoro universiteto profesorius, kariuomenės kapelionas, sesers Marijos Faustinos Kovalskos, kuri 2000 metais buvo kanonizuota (paskelbta šventąja), nuodėmklausys ir nenuilstantis Dievo gailestingumo apaštalas.
Juodšilių bažnyčia savo pašventinimo laukė net 80 metų. Seserų uršuliečių rūpesčiu prieš Antrąjį pasaulinį karą (1936 m.) pradėta statyti bažnyčia dėl įtemptos tuometinės Lietuvos padėties nebuvo baigta. Prasidėjus karui, statybas teko nutraukti, o neilgai trukus pastate buvo įrengti vaikų namai, vėliau ligoninė bei poliklinika. Būsimoji bažnyčia smarkiai nukentėjo 1991 metais kilus gaisrui.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę atgaivinta veikiančios bažnyčios idėja. Juodšilių bei aplinkinių gyvenviečių tikintieji surinko lėšas statybos darbams ir suteikė pastatui tikrąją paskirtį. Taigi praėjus net 80 metų nuo seserų uršuliečių inicijuotų statybų, iškilmingas bažnyčios pašventinimas įvyko 2016 m. Simboliška, kad tai buvo popiežiaus Pranciškaus paskelbti Ypatingojo Gailestingumo jubiliejaus metai.
Į klausimą, kodėl bažnyčia palaimintojo Sopočkos garbei pastatyta būtent Juodšiliuose, atsakyti nesunku. Antrojo pasaulinio karo metais kunigas Mykolas Sopočka, vengdamas okupacinės vokiečių valdžios persekiojimo, slapstėsi šiame kaimelyje. Būtent čia Vilniaus arkivyskupijos kunigas rado prieglobstį ir seserų uršuliečių pagalbą, plėtojo savo ganytojišką veiklą, parengė keletą mokslo darbų apie Dievo gailestingumą. Ir šiandien senieji Juodšilių gyventojai pamena kunigą Sopočką, arba stalių Vaclovą, gyvenusį pamiškės namelyje, kuris per dvejus metus, prisidengęs Vaclovo Rodzevičiaus vardu,ne vienam kaimynui pagamino naudingų medinių buities rakandų. 2012 m. ant Apvaizda praminto namo Sodų gatvėje sienos buvo atidengta apie čia besislapsčiusį kunigą liudijanti memorialinė lenta.
2012 m. Vilniaus mieste įsteigti palaikomosios slaugos namai, arba hospisas, kuriam suteiktas palaimintojo Mykolo Sopočkos vardas. Čia neatlygintinai slaugomi paskutinius mėnesius ar dienas leidžiantys sunkiai sergantys žmonės.
Mykolas Sopočka
Gimė 1888 lapkričio 1 d. kilmingoje ir pamaldžioje šeimoje Naujasėdyje (arba Juševščiznoje), netoli Ašmenos, tuometiniame Vilniaus krašte (dabartinė Baltarusija). Dar vaikystėje Mykolo širdyje įsižiebė troškimas tapti kunigu ir atsiduoti Dievo tarnystei. M. Sopočka baigė Vilniaus kunigų seminariją, vėliau Varšuvos universitete studijavo pedagogiką, apsigynė teologijos magistro bei daktaro laipsnius.
Kunigo Sopočkos reikšmingiausi ir vaisingiausi gyvenimo metai prabėgo Vilniuje. Jis čia įgijo išsilavinimą, buvo įšventintas dvasininku, organizavo vyskupijos katalikų jaunimo draugijas. Tapęs habilituotu daktaru buvo paskirtas Vilniaus kunigų seminarijos dvasios tėvu bei Stepono Batoro universiteto teologijos fakulteto docentu. Vilniuje įvyko lemtingas jo susitikimas su seserimi Faustina Kovalska.
Mykolo Sopočkos dvasinė veikla buvo įvairialypė. Ypatinga pažintis su seserimi Faustina ir jos regėjimai įkvėpė kunigą atsidėtiDievo gailestingumo žinios skleidimui bei kultui – jis siekė įvesti Dievo gailestingumo šventę, buvo vienas iš Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacijos įkūrėjų, be to, prisidėjo prie Gailestingojo Jėzaus paveikslo, kuris tapo žymus visame katalikų pasaulyje, nutapymo.
Neramiu karo laikotarpiu, nuo 1942-ųjų iki 1944-ųjų, slapstėsi Juodšiliuose. Pasitraukus vokiečiams apsigyveno Vilniuje, Šv. Jono bažnyčios klebonijoje. Dėstė seminarijoje iki jos uždarymo 1945 m., rengė tikybos kursus vienuolėms ir pasauliečiams, net bandė evangelizuoti į Vilnių atvykstančius rusus. Kilus grėsmei dėl sovietų valdžios represijų, 1947 m. liepos mėn. išvyko į Balstogę.
Išskirtinė šio dvasininko mokslinė-pedagoginė veikla. 2008 m. kunigą Mykolą Sopočką paskelbus palaimintuoju, buvo išleistos kelios jo knygos: „Meilės ir gailestingumo kelias“, „Tavo gailestingumu pasitikiu. Mintys kiekvienai dienai“ bei „Jo gailestingumas amžinas: mąstymai apie Dievo gailestingumą“. Šiuose tekstuose pateikiamos dvasininko mintys, padedančios šiuolaikiniam žmogui atrasti meilės ir gailestingumo kelią.
Pažintis su šv. Faustina Kovalska
1933 m. kunigas M. Sopočka sutiko seserį Faustiną. Tuo metu jis buvo Dievo Motinos gailestingumo seserų nuodėmklausys. Sesuo Faustina, pasitikėdama išsilavinusiu dvasios tėvu, prabilo apie jai apsireiškiantį Gailestingąjį Išganytoją ir Jo paliepimus, iš kurių ryškiausi: paskirti Gailestingumo šventę pirmąjį sekmadienį po Šv. Velykų, įkurti naują vienuolių bendruomenę ir nutapyti paveikslą. Šie šventajai Faustinai aukščiausiosios valios pavesti uždaviniai tapo palaimintojo kunigo Sopočkos gyvenimo misija. Jis padėjo vienuolei suvokti apreiškimus ir įsitraukė į Dievo gailestingumo skelbimą, paskatino nutapyti Gailestingojo Jėzaus paveikslą, išspausdino pirmąsias Dievo gailestingumo maldas, siekė, kad Bažnyčios valdžia paskelbtų Dievo gailestingumo šventę ir patvirtintų jo kultą.
Tėvas Mykolas anuomet, klausydamas ilgų sesers Faustinos išpažinčių, pasiūlė jai užrašyti savo dvasines patirtis. Todėl šiandien kiekvienas norintis gali pasigilinti į sesers regėjimus jos „Dienoraštyje“.
