Maišiagalos piliakalnis ir paminklas kunigaikščiui Algirdui

Jūsų atstumas iki šio objekto

10 min. 10 min. 10 min. 10 min.

Aprašymas

 

 Audiogidas

 

 

 

Maišiagalos gyvenvietė driekiasi apie 28 km į šiaurės vakarus nuo Vilniaus. Rašytiniuose Prūsijos analuose ji minima nuo XIII a. vidurio, kiek vėliau šios apylinkės priklausė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Algirdui. Tačiau yra duomenų, kad čia gyventa dar I tūkstantmečio pirmojoje pusėje – apie tai liudija pietvakariniame Maišiagalos pakraštyje iškilęs piliakalnis ir jo papėdėje atrasti gyvenvietės likučiai.

Piliakalniai Lietuvoje mena didingą tautos praeitį, jie nebuvo įrengiami pavieniui, o sudarė vientisą gana tankų valstybės gynybinių įtvirtinimų tinklą. Maišiagalos medinė pilis greičiausiai priklausė vidiniam Vilniaus pilių žiedui. Būtent Algirdo laikus, kai virė nuožmios kovos už laisvę ir tikėjimą, istorikai vadina Lietuvos piliakalnių klestėjimo amžiumi. Per nepilnus 40 metų kryžiuočiai surengė 96 žygius į Lietuvą ir sunaikino 22 pilis! Atsakydami į antpuolius lietuviai surengė 50 žygių ir sunaikino 17 kryžiuočių pilių. Tai buvo ypatingas paskutiniojo pagoniškos Lietuvos kunigaikščio Algirdo bei jo vyrų nuopelnas.

Maišiagalos piliakalnis 1992 m. buvo pripažintas valstybinės reikšmės architektūriniu, istoriniu bei kraštovaizdžio paminklu. Po dešimties metų (2002-aisiais) pietvakarinėje piliakalnio papėdėje Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo garbei buvo pastatytas paminklas. Nukariautoju kartais vadinamas Algirdas savo valdymo laikais skatino miestų augimą, prekybą, kultūrą ir Lietuvą vedė labiau centralizuotos ir stipresnės valstybės link.

Kasmet rudens pradžioje Maišiagaloje organizuojama kunigaikščio Algirdo šventė. Po šv. Mišių gyvenvietės bažnyčioje dalyviai kviečiami į eiseną garsiojo piliakalnio link. Čia vyksta muzikos ansamblių pasirodymai, teatralizuoti koncertai ir kt. Tautiška vakarone prie laužo šventė tęsiasi iki vėlumos.

 

Piliakalnis

Išraiškingas, retais lapuočių medžiais apaugęs piliakalnis miestelio pietvakariniame pakraštyje, prie tvenkinio, Dūkštos upelio dešiniajame krante. Į gana statų beveik 18 metrų aukščio Bonos pilimi dar vadinamą piliakalnį galima įkopti specialiai įrengtais mediniais laiptais. Viršuje esanti aikštelė ovali ir gana didelė – jos ilgis daugiau kaip 60, o plotis – 40 metrų. Nuo čia atsiveria dailių apylinkių vaizdai.

Piliakalniai mūsų protėviams buvo gynybos nuo priešų, dvasios stiprybės bei susikaupimo vieta, jie mena garbingą, šlovingomis kovomis garsėjančią Lietuvos praeitį. Gynybai sustiprinti aplink Maišiagalos piliakalnį anuomet buvo iškastas iki 4 metrų gylio ir net 30 metrų pločio griovys, o už griovio supiltas aukštas (4 metrų) ir platus (25 metrų) pylimas. Šiandien šio piliakalnio (kaip ir daugumos Lietuvoje esančių) gamtinė charakteristika pakitusi. Tai lėmė laikui bėgant natūraliai kintanti gamta bei vykdomi archeologiniai kasinėjimai.

Vykdant tyrimus piliakalnyje atrastas nemažas kultūrinis sluoksnis, žmonių gyvenimą menančių daiktų ar statinių. Po beveik 2 metrų storio molio sluoksniu buvo rasta brūkšniuotosios keramikos, įvairiausių metalinių dirbinių, įrankių bei papuošalų, aptikti apdegusių medinių pastatų fragmentai, gyvulių (avių, kiaulių ir kačių) griaučiai. Tai patvirtina, kad Maišiagalos piliakalnio istorija siekia I tūkstantmetį po Kr. Papėdėje buvo įsikūrusi apie 1 ha plotą užimanti gyvenvietė, kuri ilgainiui buvo apleista. II tūkstantmečio pradžioje piliakalnis buvo atnaujintas – pastatyta medinė pilis, XIII–XIV amžiuje kėlusi rimtą grėsmę Vilniaus kryptimi žygiuojantiems kryžiuočiams.

Medinė Maišiagalos pilis ne kartą skendo liepsnose ir vėl kilo iš pelenų. Lemtingas buvo XV amžius, kai kryžiuočių ordinas užėmė pilį, išsivedė daugiau kaip tūkstantį belaisvių ir sudegino pilį. Po to ji atstatyta nebuvo.

Piliakalnio papėdėje, šalia tvenkinio įrengta atokvėpio aikštelė su mediniu stalu bei suolais kviečia lankytojus pailsėti ir pasimėgauti vietovės grožiu bei ramybe.

 

Paminklas kunigaikščiui Algirdui

Pagal senovės Lietuvos tradiciją, didysis kunigaikštis Algirdas miręs turėjo būti sudegintas Šventaragio slėnyje, Vilniuje. Tačiau keletui mėnesių likus iki jo mirties, 1377 m. kryžiuočiai buvo užpuolę ir gerokai apgriovę, apdeginę miestą. Gali būti, kad nukentėjo ir Šventaragio šventykla.

Rašytiniai šaltiniai byloja, kad iškilmingos vyriausiojo lietuvių valdovo Algirdo laidotuvės vyko netoli Maišiagalos piliesošiančioje šventoje Kukovaičio girioje. Paskutinis senąjį baltų tikėjimą išpažinęs Lietuvos valdovas buvo sudegintas su puikiausiu savo žirgu. Sakoma, kad kunigaikštis ir jo žirgas buvo išpuošti brangakmeniais ir perlais, Algirdas buvo apvilktas žėrinčiu purpuriniu drabužiu, paauksuotu apsiaustu, o ant juosmens – sidabrinis diržas.

Senovėje lietuviai tikėjo, jog sudeginus mirusįjį siela išsivaduoja iš senojo kūno ir tokiu būdu paspartinamas jo atgimimas. Sakoma, kad velionio siela dar tris paras sklando aplink kūną. Ugnis – pagrindinis šviesos šaltinis žemėje – sunaikina žemiškąjį kūną, todėl siela išsilaisvina nuo jo ir gali pradėti ieškoti naujo kūno.

2002 m. minint 625-ąsias Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mirties metines Maišiagalos piliakalnio papėdėje pastatytas paminklas – iš lauko akmenų padaryta kompozicija, kurios autorius skulptorius Domas Čiapas. Paminklas atsirado visuomeninės Algirdiečių organizacijos ir Kunigaikščio Merkelio Giedraičio ainių dėka.


Adresas: Algirdo g., Maišiagalos mstl., Maišiagalos sen., Vilniaus r.