Ežeringas Trakų kraštas garsėja gausiu gamtiniu bei kultūriniu paveldu. Šiame lobyne išskirtinė – Užutrakio dvaro sodyba su prašmatniais rūmais, neretai vadinamais Galvės ežero baltąja gulbe. Rytinę ežero pakrantę puošiantys šviesūs rūmai yra unikalūs geografine padėtimi bei gražia istorija.
Rašytiniuose šaltiniuose Užutrakio pusiasalis minimas jau nuo XIV a., kai jį valdė totorių didikai. Algirdo sala vadinamo pusiasalio žemės skirtingais laikotarpiais priklausė skirtingiems savininkams. Užutrakio dvaro klestėjimo istorija siejama su Tiškevičiais. XIX–XX a. sandūroje grafas Juozapas Tiškevičius su žmona Jadvyga įkūrė prabangią rezidenciją – dvaro sodybą su puošniais Liudviko XVI stiliaus interjerais dekoruotais rūmais bei įspūdinga, atvirais paviljonais karūnuota terasa ir nuostabiu mišraus stiliaus parku.
Anuomet į dvarą grafai atvykdavo vandens keliu – plaustu per Galvės ir Skaisčio ežerų sąsmauką juos perkeldavo keltininkas. Sausuma nekeliaudavo ir aukšto rango Tiškevičių svečiai, vykstantys į dažnai čia rengiamus priėmimus, giminių susitikimus ir draugiškas puotas. Renginių metu čia skambėdavo muzika, ant vaišių stalo netrūkdavo dvare gaminamų prancūziškų sūrių, spirito varykloje gaminamų gėrimų, o stalo viduryje dažnai puikuodavosi keptas sodyboje užaugintas fazanas!
Užutrakio dvaro rūmus bei sodybos ūkį aptarnaujantis personalas retai keliaudavo vandens keliu. Ūkiniams reikalams buvo skirtas kitas – vadinamasis Bulvių kelias, anuomet per laukus vedęs iki Užutrakio dvaro ūkinių pastatų, o šiandien vingiuojantis daugiausia Galvės ežero pakrante. Traukiantys Bulvių keliu turi puikią galimybę pasigrožėti nuostabiu peizažu – pribloškiančiu vaizdu į ežerą su jame išsibarsčiusiomis salomis bei ypatinga puošmena – Trakų salos pilimi.
Šiandien kiekvienam norinčiam apsilankyti Užutrakio dvare teks keliauti senuoju Bulvių keliu. Tiesa, šiuo metu vykdomi baigiamieji prieplaukos įrengimo darbai, tad gana greitai pusiasalį galima bus pasiekti ir vandeniu! Dvaro sodybos atkūrimą bei nuolatinę priežiūrą vykdo Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija. Lankytojų patogumui Bulvių kelyje yra įrengtos kelios apžvalgos aikštelės, suręsti mediniai atokvėpio suoleliai.
Dvaro ūkis
Užutrakio Tiškevičių dvaro kompleksą palaikė itin tvirtas ūkis, kuris paveldėjimo teise atitekdavo vyriausiajam sūnui be teisės skaidyti valdas. Vien dirbamos žemės plotas sudarė 800 ha, iš kurių dalis skirta sodams bei mišraus stiliaus parkui.
Įdomu, kad prie dvaro buvo auginami fazanai – vištinių būriui priklausantys paukščiai, kurių patinų plunksninis apdaras pasižymi ypatingu spalvingumu. Fazanams veisti ir auginti iš Austrijos buvo pakviestas specialistas. Ypatingų iškilmių ir puotų metu Tiškevičiai vaišindavo savo svečius keptu ir išmoningai pateiktu fazanu.
Užutrakio dvaro sodybos ūkinę dalį sudarė apie 19 mūrinių bei medinių pastatų: arklidės, svirnas grūdams laikyti, kalvė, tvartai, sandėliai ir kiti. Iki šių dienų išliko 10 statinių. Bene svarbiausias ūkinis pastatas anuomet buvo spirito varykla, mat spiritas buvo vienas iš pagrindinių dvaro pajamų šaltinių.
Tarnai ir darbininkai Užutrakio sodyboje
Rašytiniai šaltiniai rodo, kad Užutrakio dvaro sodybą aptarnavo apie 60 tarnų ir darbininkų. Kaip minėta, norėdami pasiekti savo „darbovietę“ jie naudojosi sausumos keliu. Galima spėti, jog kelio pavadinimas kilo nuo to, kad juo į spirito varyklą buvo vežamos bulvės.
Pasakojama, kad kelionė iki artimiausių miestų būdavo ilga ir gana brangi. Dažnai naudotis Bulvių keliu nebuvo itin patogu ar prieinama, tad Užutrakio personalo šeimoms tekdavę kaip įmanoma savarankiškiau apsirūpinti. Moterys pačios raugdavo girą, kepdavo duoną, siuvo ir mezgė, iš taukų gaminosi muilą ir kita.
Dvare nebuvo gydytojo, tad susirgę tarnai ir darbuotojai buvo priversti taip pat suktis savarankiškai. Tik ypatingais atvejais ir grafams leidus būdavo iškviečiamas daktaras.
Tačiau grafienė Jadvyga buvo įsteigusi mokyklėlę neišsilavinusių tarnų vaikams. Laisvalaikiu ji pati mokė vaikus skaityti ir rašyti, įsiminti trumpus eilėraščius ir daineles. Be to, pasakodavo krašto istoriją.
Meilė prancūziškam stiliui
Pasakojama, kad iš grafienės Jadvygos lūpų gana dažnai galima buvo išgirsti posakį: „Meilė viskam, kas prancūziška“. Grafas Juozapas laisvai kalbėjo prancūziškai, išmanė diplomatinį protokolą ir vienas iš nedaugelio Lietuvoje laikėsi savoir vivre, arba gražaus elgesio ir mandagumo taisyklių.
Tad nenuostabu, jog išskirtinio grožio Užutrakio dvaro parką projektavo būtent prancūzas – Eduardas Fransua Andre. Šispasaulinio garso kraštovaizdžio architektas sukūrė unikalų vandens parką, kuris driekiasi per visą pusiasalį. Jame buvo iškasta daugiau kaip 20 skirtingų dydžių ir formų tvenkinių, kuriuose atsispindi aplink augantys šimtamečiai ąžuolai, pušys ir iš svetur atvežti egzotiniai augalai.Priešais rūmus buvo suprojektuoti taisyklingų formų (prancūziški) parteriai su karpomų liepų alėjomis, ornamentiniais gėlynais, marmuro vazomis ir skulptūromis.
Užutrakyje dažnai lankydavosi rusų diplomatai, kariškiai ir aukščiausio rango valdininkai, mat grafas Tiškevičius savo ekonominį-karinį išsilavinimą gavo Peterburge. Mėgdžiodamas rusų aukštuomenę, į dvarą pasikvietė prancūzų virėją ir sūrininką. Jau nuo seno Lietuvoje buvo raugiami sūriai, tačiau Užutrakyje jie buvo ypatingi, gaminami pagal prancūzų receptus ir tradicijas. Sakoma, kad specialiai išmūrytoje šaltoje patalpoje laikomi sūriai kiekvieną dieną būdavo apverčiami ir nuglostomi.
Užutrakio dvaro rūmai šiandien
Užutrakio rūmai tarsi laiko mašina nukelia į XIX a. pabaigą – XX a. pradžią. Restauruojant dvaro sales buvo stengtasi išlaikyti Tiškevičių laikams būdingą prabangą. Šiandien lankytojai gali apžiūrėti autentiškus baldus, servizus, ginklus, Venecijos stiklo veidrodžius ir kitas grafų gyvenimą menančias įdomybes. Rūmuose dažnai eksponuojamos įvairiausios keliaujančios parodos, kaip ir Tiškevičių laikais, čia dažnai skamba muzika bei entuziastingi plojimai.