Audiogidas |
Pakeliui į Maišiagalą, apie 10 km šiaurės vakarų kryptimi nuo Vilniaus, yra Bukiškio kaimelis. Bevardžio ežero pašonėje, ant nedidelės kalvelės, apžėlusios lapuočiais medžiais, stovi kaimo puošmena – Kristaus Gimimo cerkvė (rus. „Chram Roždestva Christova“).
Anksčiau Dievo Motinos Globėjos vardu vadinta Kristaus Gimimo cerkvė pasižymi tradicine stačiatikių šventovėms būdinga architektūra – dangun stiebiasi penki mėlyni šalmo formos kupolai, o pats pastatas, nors ir nedidelis, dvelkia didingumu bei iškilmingumu. Beje, kupolų skaičius turi simbolinę reikšmę religinėje stačiatikių architektūroje.
Dar ik 1387 metų, kai Lietuva buvo pakrikštyta, nemažai kunigaikščių, turėję valdas slavų žemėse, buvo atsivertę į stačiatikybę, arba ortodoksinę krikščionybę. Tai viena iš trijų pagrindinių krikščionybės atšakų.
XIX a. pusėje generolas Božeranas, kuriam XIX a. pabaigoje caro valdžia perleido iki tol Radviloms priklausiusį Bukiškio dvarą, fundavo Kristaus Gimimo cerkvės statybas.
Po Pirmojo pasaulinio karo šventovės pastatą katalikai bandė perimti savo reikmėms. Tačiau teismas pripažino, kad tai būtų neteisinga, mat pirminę cerkvę pastatęs generolas buvo stačiatikis. Spėjama, kad Kristaus Gimimo cerkvės rūsiuose yra palaidota Božerano šeima.
Bukiškio Kristaus Gimimo cerkvė – Lietuvos kultūros vertybė, išsiskirianti savo sakraline bei architektūrine reikšme. Ši, viena iš daugiau kaip penkiasdešimt Lietuvoje suskaičiuojamų stačiatikių šventovių, priklauso Vilniaus apskrities stačiatikių dekanatui. Čia vyksta pamaldos, teikiami sakramentai ir kitos paslaugos. Dėl cerkvėje vykstančių pamaldų bei patarnavimų informacija suteikiama telefonu arba internetu.
Architektūra
Kristaus Gimimo cerkvės architektūroje pastebimi istorizmo stiliui būdingi bruožai. Istorizmas – tai tam tikra prasme atkartoti praeities meno stiliai, pagrindžiant juos moksliniais meno istorijos tyrinėjimais bei praturtinant vėlesnėmis technologijomis. Istorizme vyrauja iškilmingumo, masyvumo bei prabangos detalės. Šviesi, nedidelė gelsvo tono Bukiškio cerkvė suteikia prašmatnumo įspūdį.
Stačiakampio plano šventykla yra su apside – pusapvale pastato dalimi, kurią dengia puskupolis. Be centrinio kupolo cerkvės šoninius bokštelius puošia dar keturi aštuoniakampio šalmo formos kupolai. Visi jie – mėlynos spalvos.
Įsidėmėtina, jog stačiatikių (ortodoksų) cerkvių architektūroje kupolų skaičius turi ypatingą reikšmę. Penki Kristaus Gimimo cerkvės kupolai simbolizuoja Išganytoją ir keturis evangelistus – Matą, Morkų, Joną ir Luką. Jei būna įrengiamas tik vienas kupolas – tai Dievo garbei, trys – Šv. Trejybės, jei septyni – dėl septynių Sakramentų...
Istorija
Bukiškių dvaras ilgą laiką priklausė Radvilų šeimai. Po 1863 m. sukilimo caro valdžiai iš garsių Lietuvos bajorų atėmus dvaro žemes, naujuoju savininku tapo rusas generolas Božeranas. Ortodokso Božerano iniciatyva buvo pradėta statyti nauja mūrinė cerkvė, kuriai suteiktas Dievo Motinos Globėjos vardas.
Po Pirmojo pasaulinio karo Vilniaus kraštas atiteko katalikiškai Lenkijai. Vietos tikintieji tarėsi cerkvę perimti ir ją naudoti kaip parapijos koplyčią – filiją. Išvertus iš lotynų kalbos filia – „duktė“, filius – „sūnus“. Bažnyčioje tai reiškia atskirą padalinį, kuris neturi parapijos statuso, kartais net ir altoriaus. Teismas neleido cerkvės perleisti katalikams, nes jos pradinė paskirtis buvo aptarnauti stačiatikių bendruomenę. Be to, tam pasipriešino ir Vilniaus stačiatikiai.
Cerkvės pastatas labai nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais. Gana ilgai nebuvo galimybės deramai ja pasirūpinti. Tik maždaug prieš dešimtmetį Kristaus Gimimo cerkvė buvo atstatyta ir renovuota.
Stačiatikiai (ortodoksai)
Stačiatikybė, arba ortodoksinė krikščionybė, iš graikų kalbos išvertus reiškia „tikratikystė“. Tai antra (po katalikybės) pasaulyje ir Lietuvoje krikščionybės kryptis pagal tikinčiųjų skaičių. Gimusi Antikos graikų kultūroje, ši krikščionybės šaka dažnai vadinama Rytų, arba Graikų, ortodoksų bažnyčia. Vakarų ir Rytų Bažnyčios atsiskyrė 1054 m. ir skiriasi savo apeigomis, liturgija bei kalba.
Stačiatikybė Lietuvoje
Istoriniai šaltiniai teigia, kad Lietuvoje ortodoksų bendruomenė gyvuoja jau nuo XIII amžiaus. Su stačiatikių bažnyčia Lietuva susidūrė dar prieš priimant krikštą. Kunigaikščiai pagonys, rytuose valdę stačiatikių slavų žemes, dažnai priimdavo šį tikėjimą. Lietuvoje iki XV a. vidurio daugiau kaip 50 kunigaikščių buvo stačiatikiai.
Yra žinomi šeši lietuvių kilmės ortodoksų šventieji. Šventaisiais buvo paskelbtas Daumantas, gavęs Timotiejaus vardą, Mindaugo giminaitė Charitina, vienuolis Eliziejus bei Vilniaus kankiniai Antanas, Jonas ir Eustachijus. Visų trijų kankinių palaikai yra saugomi Vilniaus Šv. Dvasios vienuolyne.
Lietuvos ortodoksų bažnyčia priklauso Maskvos ir visos Rusijos patriarchatui. Tai viena iš devynių, antra pagal tikinčiųjų skaičių šalies religija, gyvuojanti nuo seno ir laikoma tradicine. Lietuvoje įregistruotos 57 stačiatikių bendruomenės, vienijančios maždaug 125–140 tūkst. (apie 4 procentai) gyventojų. Stačiatikių maldos namai stovivisuose didesniuose ir daugumoje mažesnių miestų. Vilniuje reziduoja stačiatikių vyskupas, stovi Dievo Motinos Ėmimo į Dangų katedra ir dvasinis Lietuvos stačiatikių centras – Šv. Dvasios vienuolynas.